• VILNIAUS ETNINĖS KULTŪROS CENTRAS

Zarasų krašto muziejuje atidaryta V. Raubaitės-Mikelionienės personalinė paroda

Nuo gegužės 5 d. iki liepos 15 d. Zarasų krašto muziejuje veikia paroda „Tradicija tęsiasi“. Joje savo darbus pristato ateitininkė, tautodailininkė Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė, kurios šiaudiniais sodai, žaisliukai, žvaigždės, girliandos ir riešinės įvertinti Tautinio paveldo sertifikatu. Tautodailininkė rengia parodas, veda mokymus, rekolekcijas, edukacijas mokiniams ir suaugusiesiems.


„Mano mezgimo istorija prasidėjo, kai man buvo gal 6 metai, o gal ir anksčiau. Labai gerai neprisimenu, kada virbalus paėmiau į rankas, bet tai buvo viena iš žaidimo formų, kai lėlėms mezgiau drabužius. Kodėl taip anksti? Gyvenau Zarasuose. Mano mama augino avis, verpė siūlus, mezgė. Žiemos vakarais dar ateidavo mamos dvi seserys, kurios taip pat atsinešdavo mezginius. Man buvo smagu dalyvauti pokalbiuose ir labai norėjau kaip ir jos mokėti megzti. Išmokau. Mokyklos metais jau mezgiau ne tik sau.


Riešines pradėjau megzti maždaug prieš 15 metų. Labai norėjau nusimegzti sau, ir tai buvo geras motyvas domėtis tradicija ir išmokti. O kai išmokau „technikos“, tada prasidėjo kūryba. Ir visada namuose po ranka yra siūlai, karoliukai ir virbalai.“ – apie savo mezgimo istoriją pasakoja V. Raubaitė-Mikelionienė.

Parodos darbų autorė Šiaudiniais sodais pradėjo domėtis studijų metais: „Paskatino mane draugai iš Kauno Petrašiūnų parapijos, nes buvo labai aiški priežastis – vieni mūsų draugų rengėsi vestuvėms, ir kilo mintis padovanoti šiaudinį sodą. O kadangi man sekdavosi rankdarbiai – tai buvo aišku, kad aš padarysiu sodą. Gerai, kad mintis atsirado vasarą, kai buvo galima prisirinkti šiaudų. Tada mama pradėjo pasakoti, kad vaikystėje puošdavo eglutes šiaudiniais žaisliukais. Tėtis pradėjo rodyti, kaip pinamos skrybėlės. Labiausiai mane „pagavo“ šiaudinių sodų ir eglutės žaisliukų rišimas.


Savo kūryboje stengiuosi išlaikyti tradicijas, kurias atsinešame iš savo protėvių, tačiau svarbiausia, kad tradicija būtų gyva ir naudojama šiandien. Mes šiais laikais taip pat kuriame tradicijas, kurias perims ateities kartos. Labai džiaugiuosi, kai mano kūriniai iškeliauja į naujus namus ar randa rankas, kurias šildo ir puošia. Organizuoju dirbtuves moksleiviams ir suaugusiesiems ir turiu viltį, kad kažkam suvirpės širdis, ir norės pasinerti į šiuos amatus“, – sako tautodailininkė.