"Alio Jonava" Meilutė Venckienė
Atskubėjo rudugiu, paukštpelkiu šauktas rugsėjis – pats gražiausias rudens mėnuo. Medžiai pradeda puoštis įvairiaspalviais rūbais. Vis mažiau šildydama saulė trumpina dieną. Rūką virš pievų paskleidžia vakaro vėsa. Laukai, miškai ir sodai pakvimpa derliumi. Smagiai skaičiuokime jį ir tempkime į saugyklas. 
Rugsėjo antroje pusėje skinami rudeniniai ir žieminiai obuoliai, kriaušės, vėlyvosios slyvos. Jie subrendę, kai krakmolas pavirsta cukrumi, koteliai gerai atsiskiria nuo šakučių, normaliai išsivystę krituoliai. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad ant medžių ilgai laikyti vėlyvųjų žieminių veislių obuolių nereikia, nors jų kokybė nuo to ir gerėja. Vaismedžiai dar turi sukaupti maisto medžiagų atsargų, pasiruošti žiemai. Nuskintus vaisius rūšiuokime ir dėkime į dėžes atsargiai, kad kuo mažiau apsidaužytų. Nuraškykime ligotus, nes ligų sukėlėjai juose gyvena toliau, vystosi ir plinta. Surinkime krituolius – iš jų išlindusios lervos žemėje pavirs lėliukėmis.
Gausiai derėję vaismedžiai nebūna sukaupę maisto medžiagų, todėl labai nukenčia žiemą, prasčiau auga pavasarį. Kol jie su lapais, patręškime srutomis, mėšlu ar kompleksinėmis trąšomis. Organines trąšas berkime į pomedžiuose padarytas vageles ar duobutes (4-5 kg/1 m², galima neskiestas). Ant viršaus užpilkime ploną sluoksnį žemių – neišgaruos azotas.
Pasodinkime retesnių vaismedžių ir vaiskrūmių: valgomųjų sedulų ir sausmedžių, medlievų, serbentų ir agrastų hibridų, vynuogių, aktinidijų. Jie ne tik puoš sodą, bet ir praturtins stalą. Užsiauginkime kultūrinių lazdynų.
Nepamirškime, kad tos pačios grupės vaismedžių negalima sodinti į anksčiau augusių vietą. Pavargusi žemė juos išsekins, jie skurs, ilgai nesulauksime vaisių. Blogiausiu atveju – sėklavaisius sodinkime į kaulavaisių vietą ir atvirkščiai. Geriausią ir šilčiausią kampelį skirkime žieminėms obelims, vėlyvosioms kriaušėms, abrikosams, trešnėms, vyšnioms. Mažiau lepios vasarinės ir rudeninės obelys, tačiau pirmosios šiltesnėje vietoje prinoksta anksčiau.
Vaiskrūmiams tinkamesnės vietos, kuriose žiemą susitelkia daugiau sniego. Kai visas plotas maždaug vienodas, žiemines veisles geriau sodinti arčiau namų ar geresnio kelio. Sodo pakraščiuose išrikiuokime vasarines – jos sudarys užtvarą nuo vėjų. Sodindami naują sodo dirvą patręškime, giliai (30-40 cm) perkaskime ar suarkime juostas.
Mėnesio pabaigoje iškaskime įsišaknijusias agrastų, serbentų, vynuogių, dekoratyvinių krūmų atlankas. Pasodinkime į pasirinktą vietą.
Lapams nukritus vyšnias nupurkškime 1 proc. vario sulfato tirpalu. Galima naudoti ir 7 proc. karbamido tirpalą. Gerai sudrėkinkime ne tik kamienus, šakas, bet ir nukritusius lapus. Nauda dviguba, nes sunaikinami ligų sukėlėjai ir patręšiama dirva.
Nukritus maždaug 10-20 proc. lapų vaismedžius nupurkškime 700 g karbamido, 50 g vario sulfato ir 10 l vandens mišiniu. Sunaikinsime grybinių ligų pradus ir žiemoti besiruošiančių kenkėjų kiaušinėlius, greičiau supus lapai. Nukritusius lapus sugrėbkime.
DARŽININKO TRIŪSĄ VAINIKUOJA BRANDA
Mėnesio pradžioje šiltesnėje, apsaugotoje nuo vėjų vietoje dar galima sėti greitai augančių veislių ridikus, špinatus. Orams atvėsus juos uždenkime agrodanga. Špinatai gerai žiemoja paaugę, su 2 lapeliais. Juos sėkime 2 cm gylyje eilutėmis, 6-8 cm atstumais. Atstumai tarp eilučių – 15-20 cm. Prieš užšąlant špinatus mulčiuokime durpėmis ir pridenkime eglišakėmis.
Mėnesio pradžioje dar galima sėti ir krapus. 20 g žalių lapelių yra tiek pat vitamino C, kiek per dieną reikia suaugusiam žmogui. Krapai nebijo vėstančių orų, labai gerai auga. Kadangi sėklos dygsta ilgai (sausu oru net dvi savaites), tris paras pamirkykime vandenyje (kasdien kelis kartus keičiamame) – sudygs per kelias dienas. Nesudygusios krapų sėklos gali sudygti pavasarį. Tik nevalia jų sėti per giliai.
Mėnesio pradžioje patręškime žiedinius kopūstus, porus. Vėstant orams, mėnesio pabaigoje, nesubrendusius žiedinius kopūstus, gūžines salotas verta uždengti agroplėvele. Sparčiai augančius Pekino, lapinius kopūstus išretinkime, patręškime (geriau tirpiomis trąšomis) ir supurenkime žemę. Išlaužykime briuselinių kopūstų viršūnes, nuskabykime apatinius lapus – sparčiau augs. Iš dirvos šakėmis šiek tiek pakelkime svogūnų sėjinukus – greičiau subręs ropelės.
Žieminius česnakus sodinkime rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, kad spėtų susiformuoti šaknys. Gerai dygsta lengvesnėje dirvoje, 6-8 cm gylyje, pasodintos didesnės skiltelės (20-25 atstumais, eilutėse kas 5-8 cm). Į gerai supurentą dirvą, 1,5-4 cm gylį, sodinkime didžiausius, gerai subrendusius ir išdžiūvusius orinius žieminių česnakų svogūnėlius. Jų sėjos negalima suvėlinti, kitaip užaugs tik lapai.
Nuimkime šalnoms jautrias moliūgines daržoves: cukinijas, patisonus, aguročius ir kitas. Jas laikykime šiltoje patalpoje, kur prinoks, sutvirtės odelės. Ilgiau išlaikysime vaisius, kurių odelėse nagas nepalieka žymių. Jie pavasario sulauks sausoje, vėsioje (iki 10 °C) patalpoje. Vaisius sandėliuokime taip, kad nesiliestų vienas su kitu, negautų saulės, vaiskočiais aukštyn. Kurį laiką laikykime šilčiau, kad apdžiūtų koteliai (kitaip įsimes puvinys) ir sutvirtėtų odelės.
Mėnesio pabaigoje kaskime šakniavaisius. Morkų, burokėlių, kopūstinių daržovių negalima nuimti iškart po šalnų. Geriau po 3-4 dienų, kai atsistatys pažeisti audiniai. Dar geriau – po lietaus. Šalnos mažiau kenkia salierams, petražolėms, pastarnokams, salotinėms cikorijoms, gelteklėms. Jų derlių reikia nuimti spalio mėnesį.
Saikingiau laistykime nešildomuose šiltnamiuose auginamus pomidorus. Jei temperatūra žemesnė nei 6 °C, jie pradės pūti. Išrautų augalų lapus nuskinkime, stiebus su vaisiais pakabinkime gerai vėdinamoje patalpoje, kad prinoktų.
Įvairių veislių bulvės subręsta nevienodu laiku. Ankstyvosios jau baigiamos kasti, vėlyvesnių veislių bręsta. Ar bulvės subrendusios, rodo ne bulvienojai, bet lupenos. Subrendę gumbai lengvai atsiskiria nuo šaknų, turi tvirtą odelę. Ar nupjauti bulvienojus, ginčijamasi nuo seno. Įsitikinta, kad tai padarius gumbai bręsta sparčiau, lengviau kasti derlių. Be to, pašalinami ligų židiniai. Žalios vėlyvesnių veislių bulvių virkščios pjaunamos likus 7-10, parudavusios – 2-3 dienoms iki kasimo.
Bulviakasiui palankiausios šiltos, saulėtos dienos nuo rugsėjo 15-osios iki spalio 15-osios.
Ruduo – tinkamiausias metas kalkinti daržovių laukus. Kalkių norma priklauso nuo dirvožemio reakcijos ir jo mechaninės sudėties. Kalkinkime akmens klintmilčiais, kalkėmis, kreida, dolomitmilčiais ar pelenais. Orientacinės minėtų sausų kalkinių medžiagų normos: vidutinio rūgštingumo smėlio dirvai – apie 60 kg į 1 a; mažo rūgštingumo – apie 40 kg/ 1a; priesmėlio ir lengvo priemolio – atitinkamai 80 ir 60 kg/1a. Rūgščią dirvą kalkinti reikia kas 4 metus. Iš lengvos smėlio dirvos kalcis greičiau išplaunamas, todėl kalkinama kiek dažniau. Pirmaisiais metais tokioje dirvoje rekomenduojama auginti kopūstus ar burokėlius. Bulvėms skirto lauko geriau nekalkinti, nes jos užaugs rauplėtos, šašuotos.
Į indus su smėlinga komposto ar daržo žeme pasisodinkime petražolių. Lapines sodinkime 12 cm gylyje, šakniavaisines, turinčias dideles šaknis, giliau. Nepamirškime prisirinkti prieskoninių augalų sėklų.
ŠUOLIS Į PAVASARĮ
Darganoto rudens orai daugelį daugiamečių lapinių gėlių paverčia neišvaizdžiomis. Tik gerai patręštos, prižiūrėtos džiugina akį iki pat šalnų. Žydi šilokai, rudeniniai astrai, jurginai, gumbinės begonijos, chrizantemos.
Kerų dalimis dar galima dauginti daugiametes gėles, išskyrus astrus, chrizantemas. Šaknis patrumpinkime maždaug per pusę, sodindami paskleiskime, jokiu būdu neužlenkime.
Bijūnus geriausia persodinti rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pirmoje pusėje (galima ir antroje pusėje, tik būtina žiemai pridengti). Bijūnai gerai auga vidutinio sunkumo dirvoje, geriau saulėtoje vietoje, pasodinti negiliai. Nedenkime kerų mėšlu, durpėmis ar medžio pjuvenomis, nes visos šios medžiagos skatina kekerinio puvinio ir kitų grybinių ligų plitimą. Persodintus bijūnus galima pridengti eglių šakomis.
Persodinkime didžiuosius pentinius, kurpeles, rykštenes. Pasidauginkime melsvių, gaurių. Šluotelinius flioksus, astilbes, monardas galima persodinti rugsėjo antroje pusėje, iki šalčių – jos įsišaknys, gerai žiemos. Iš žemaūgių daugiamečių gėlių persodinkime raktažoles, laumenes, smaliukes. Sodinkime tokiame pat gylyje, kaip augo. Dirva turi būti gerai išvalyta nuo piktžolių, kad šios nenustelbtų augalų, neapraizgytų šaknų. Vėliau jas pašalinti labai sunku.
Mėnesio pabaigoje, saulėtą dieną, iškaskime kardelius, montbretes, kitas gėles, po pirmųjų šalnų – jurginus, gumbines begonijas. Nuo jurginų gumbų nuvalykime žemę, apdžiovinkime. Iškastas gumbines begonijas su šaknimis apdžiovinkime saulėje. Apdžiūvę jurginų ir begonijų gumbai gerai laikosi sausose durpėse, vėsiame rūsyje.
Antroje rugsėjo pusėje sėkime dalį plikastiebių aguonų, pentinių, medetkų, juodgrūdėlių. Jos kitais metai pražys anksčiau nei sėtos pavasarį. Sudygusių daigelių retinti nepatartina, juos žiemai apdenkime eglių ar kitokiomis šakomis.
Rugsėjo pradžioje naudinga kalio trąšomis tręšti krūmines rožes. Genėti nereikia.
Daugiamečius gvazdikus labai mėgsta kiškiai, todėl jų lysvę apjuoskime vielos tinklu.
Nupjaukime dumplainių šakeles. Jų vaisių dėžutės nusidažė ryškia oranžine su rausvu atspalviu spalva. Nupjovę lapus, šakas susmeikime į smėlio pripildytą vazą.
Lauke vasarojusias kambarines gėles pratinkime prie patalpos sąlygų. Kad išlįstų sliekai, palaistykime kaštonų antpilu (5 vaisiai – 1 l vandens, laikykime 2 paras).
Kalėdinius kaktusus, kad šie užmegztų žiedinius pumpurus, maždaug 6 savaites laikykime sausoje vietoje, pusšešėlyje.
Mėnesio pabaigoje į indus su smėlinga komposto žeme pasodinkime tulpių, hiacintų. Jos pražys žiemos šventėms.
Senoliai sako
*Voratinkliai rudenį apkloja žemę – ilgai bus geras oras.
*Šermukšniai išaugina daug uogų – ruduo bus šlapias, jei mažai, – sausas.
*Klevai auksu pasidabino – po mėnesio lauk šalčių ir darganų.
*Sniegas užkrinta medžių lapus – bus švelni žiema.
*Rudenį nuo medžių lapai ilgai nekrenta – bus ankstyvas pavasaris.
*Paukščiai skuba išskristi – lauk ankstyvos žiemos.

 

Parengė Meilutė VENCKIENĖ