Pa­va­sa­rio po­tvy­nis, kurį prišaukė gi­li ir šal­ta žie­ma, pa­mažu den­gia­si užmaršties dulkėmis. Tačiau Jo­na­vos ra­jo­no so­di­nin­kai, tu­rin­tys sa­vo val­das “Žil­vičio” ben­dri­jo­je, dar il­gai kalbės ne tik apie tų dienų išgy­ve­ni­mus, bet ir pa­tir­tus nuos­to­lius.

Van­duo apsėmė dešim­tis sodų
 

Sodų ben­dri­jos “Žil­vi­tis” pir­mi­nin­kas Jo­nas Praške­vičius, įsikūręs Varnėnų gatvėje, ne­pai­sy­da­mas išgy­ven­to cha­o­so, pa­si­tin­ka ge­rai nu­si­teikęs: “Ma­to­te, gy­ve­na­me kaip mies­te - tu­ri­me ir gat­vių pa­va­di­ni­mus, ir nu­me­ruo­tus na­mus. Mo­dernėja­me.”

Stai­ga užklupęs po­tvy­nis pa­li­ko pėdsakų ir pir­mi­nin­ko na­me­ly­je. Anot šei­mi­nin­ko, nie­ko ver­tin­go rūsy­je ne­laikęs, tad van­de­ny­je “išsi­maudė” tik obuo­liai. “Va, pažiūrėki­te, ir šian­dien yra dvy­li­kos cen­ti­metrų gy­lio ba­la, - nu­si­leidęs į rūsį ir pa­ma­tavęs van­dens gylį sakė p. Jo­nas. - Ke­lis kar­tus išpum­pa­vau, bet vis sun­kia­si, ir tiek.”

Kalbėda­mas apie le­do­nešį, jis pri­si­me­na, kad Ne­ris, pra­sidėjus ne­val­do­mai sti­chi­jai, ėmė pul­suo­ti - van­duo tai pa­kil­da­vo, tai nuslūgda­vo. Ko­vo 20-ąją išvyk­da­mas į na­mus pa­li­ko sausą rūsį, o kitą ryt­metį pir­mi­nin­kas į bendrijos teritoriją įvažiuo­ti jau ne­be­galėjo - van­duo užlie­jo ke­liu­kus ir na­mus. “Aš la­bai smar­kiai ne­nu­kentėjau, bet yra žmo­nių, ku­rie pa­tyrė di­de­lių nuos­to­lių. Van­duo pliūptelėjo ir užpylė Al­gi­man­to Li­lei­kos, Juo­zo Spu­džio, An­ta­no Kar­ve­lio, Au­ge­ni­jaus Ben­do­raičio, dau­ge­lio kitų val­das. Ką pa­da­ry­si - le­dai su­sigrūdo, o Ne­ries van­de­nys, ištrūkę iš krantų, plūstelėjo į so­dus. Čia jau sti­chi­jos va­lia”, - pa­sa­ko­jo J.Praške­vičius.

Žala - per dvi­dešimt tūkstančių litų

Ke­liu su­kant į minėtą so­di­ninkų ūkį, pa­si­tin­ka anuo­met per aki­mirką van­de­ny­je at­sidūru­si Gin­tau­to Juodžba­lio val­da. Šįsyk ne­be­si­ma­to prie sto­ge­lio at­remtų ko­pėčių, tąsyk ta­pu­sių liep­tu į būs­tą, kie­me ne­be­ty­vu­liuo­ja ežerai. Anot šei­mi­nin­ko, sau­sas tik kie­mas, o rūsy­je telkšo van­duo, kurį kas­dien būti­na išpum­puo­ti. “Žval­gan­tis po te­ri­to­riją, po­tvy­nio pėdsakų lyg ir ne­ma­ty­ti. Bet po na­mu, rūsy­je, kas­dien ren­ka­si van­duo. Jei­gu ne­pum­puo­tu­me, jo pri­si­kauptų pil­na pa­tal­pa. Viską, kas tuo­met bu­vo ap­sem­ta, te­ko išmes­ti. Pri­valėjo­me keis­ti du­ris, bal­dus, elek­tros prie­tai­sus. Ši ne­laimė mums pa­darė per dvi­dešimt tūkstančių litų nuos­to­lio. Turtą esa­me ap­draudę, tik nežinia, ar pi­nigų kiek nors gau­si­me”, - sakė Gandrų g. 1 na­mo šeimi­nin­kas.

Anot jo, Ne­ris užlie­ti gra­sin­da­vo ir anksčiau. Prieš ko­kius aštuo­ne­rius me­tus upė taip pat bu­vo pa­tvi­nu­si. “Bet van­duo kil­da­vo pa­mažu, spėda­vo­me išsi­nešti daik­tus iš pa­tal­pos. Da­bar gi taip stai­ga pra­si­veržė, kad ban­ga kai­mynų pusrūsio lan­gus išdaužė. Bet svar­biau­sia - esa­me gy­vi, svei­ki, išgy­ven­sim. Su gam­ta ne­pa­ka­riau­si”, - kalbėjo G.Juodžba­lis.

            Sužeistąjį  te­ko pluk­dy­ti  val­ti­mi

Lakštučių gatvės gy­ven­to­jas Jo­nas Me­diekša 2010-ųjų kovą pri­si­mins il­gai. Prieš pa­ky­lant van­de­niui, au­to­mo­bi­liu sugrįžęs į na­mus, prie var­te­lių smar­kiai su­si­trenkė galvą - būti­nai reikėjo me­dikų pa­gal­bos. Tačiau kol grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties bri­ga­da važia­vo, pliūptelėju­si Ne­ries srovė užpylė ke­lius, tad pa­siek­ti su­si­žei­du­sio žmo­gaus ne­be­galėjo. Nie­ko ne­padėjo ir iškvies­ti ug­nia­ge­siai-gelbėto­jai. Tad į “grei­tukės” au­to­mo­bilį jis bu­vo nu­pluk­dy­tas val­ti­mi ir išvežtas į li­go­ninę. “To va­ka­ro bai­sumų ne­mačiau. Girdėjau tik su­ne­ri­mu­sių žmo­nių bal­sus, dė­ko­ju tiems, ku­rie ma­ne su­tvarstė, nu­nešė į valtį. Vėliau su­pra­tau, ką iškrėtė Ne­ris. Dar ir da­bar rūsys šlam­pa, van­denį au­to­ma­ti­niu siur­bliu dažnai išsiur­biu. Čia stovėję minkšti bal­dai iki šiol tebėra šla­pi, sie­nos pa­juo­du­sios, su­pe­li­ju­sios, ne­ga­li išdžiūti, - ro­dy­da­mas pelėsiu ap­trauktą sieną kalbėjo šei­mi­nin­kas. - Kur­da­ma­sis šio­je vie­to­je, sten­giau­si la­bai san­da­riai su­tvar­ky­ti vi­sas ker­te­les, sie­nas. Bet van­dens per lan­gus pribėgo. Ma­no nuos­to­liai, pa­ly­gin­ti su ki­to­je gatvėje pusėje gy­ve­nančio sūnaus, yra ne­di­de­li. Jam tai tik­rai daug ne­ma­lo­numų ir žalos pa­da­ry­ta.”

Drau­di­mo išmo­kos vi­sos žalos ne­kom­pen­suos

Kaip ir minėjo ben­dri­jos pir­mi­nin­kas J.Praške­vičius, ne­mažai nuos­to­lių pa­va­sa­ri­nis po­tvy­nis pri­darė Varnėnų g. 5-aja­me na­me gy­ve­nančam Au­ge­ni­jui Ben­do­raičiui. Šei­mi­nin­kas vi­lia­si, kad drau­di­mo ben­drovė bent dalį pa­tir­tos žalos ap­mokės. “At­vi­rai sa­kant, drau­di­kai yra šykštūs, ne­la­bai no­ri mokėti, bet ti­kiuo­si ke­lis tūkstančius gau­ti. Juk turėsiu viską re­mon­tuo­ti. Kviečiau­si sta­ty­bi­nin­kus, kad jie įver­tintų, kiek at­si­eis dar­bai, medžia­gos, vi­sa ki­ta. Drau­di­mo išmokų jo­kiu būdu ne­pa­kaks. Mat bal­dai į draudžiamų daiktų sąrašą neįei­na. Bent jau dalį išlaidų su­mokėsiu drau­di­mo pi­ni­gais. Turtą drau­siu ir at­ei­ty­je. Pa­ta­riu vi­siems tą patį pa­da­ry­ti - kas žino, ko­kių “pokštų” ga­li pa­teik­ti gam­ta”, - pa­sa­ko­jo vy­riškis.

Šian­dien po na­mu įreng­to­je pir­ty­je ir ki­to­se pa­tal­po­se dar šla­pia ir ne­jau­ku. Anot šei­mi­nin­ko, teks daug dirb­ti, kad užlie­tos pa­tal­pos at­gautų bu­vusį vaizdą.

Spren­dimą reikėjo pri­im­ti anksčiau

Po­tvy­nio jėgą pa­tyręs Ro­mu­al­das Ke­merzūnas pri­minė, kad apie 1978-uo­sius, li­kus me­tams iki sodų val­dos įkūri­mo, šio­je vie­to­je taip pat buvęs po­tvy­nis. Prieš ko­kius pen­kio­li­ka metų išsi­liejęs upės van­duo siekė maždaug 70 cen­ti­metrų. Bu­vo ma­ny­ta drau­ge su me­lio­ra­to­riais im­tis prie­mo­nių, kad Ne­ris ne­bebūtų to­kia pa­vo­jin­ga so­dams. Tačiau idėja taip ir li­ko neįgy­ven­din­ta. “2010-ųjų po­tvy­nis - jau trečias. Pir­mo­jo me­tu van­duo pa­ki­lo maždaug virš ke­lių, ant­ro­jo - kiek žemiau, na, o pas­ku­ti­nis, stai­gus ir grėsmin­gas, bu­vo pats didžiau­sias. Prieš pra­si­de­dant le­do­nešiui, žinant, kad la­bai daug snie­go pa­virs van­de­niu, ati­tin­ka­mos ins­ti­tu­ci­jos artėjantį po­laidį turėjo įver­tin­ti at­sa­kin­giau. Dis­ku­si­jos - sprog­din­ti ar ne­sprog­din­ti le­dus tempėsi iki tol, kol van­duo užpylė na­mus su vi­su juo­se esančiu tur­tu. Nu­kentėjo ne tik “Žil­vičio”, bet ir “Dai­li­nin­ko” so­di­nin­kai. Dau­ge­lio rūsiuo­se ir da­bar pil­na van­dens”, - da­li­jo­si min­ti­mis R.Ke­merzūnas.

Šei­mi­nin­kas džiau­gia­si, kad jo rūsy­je nėra me­dinės ap­dai­los - tik ply­tos ir tin­kas. “Ne­skaičiuo­ju pa­da­rytų nuos­to­lių. Me­die­na, ku­rios bu­vau pa­sirūpinęs tam tik­riems rei­ka­lams ir lai­kiau po na­mu, žino­ma, pa­plau­kio­jo van­de­ny­je. Ir obuo­lius te­ko išgrai­by­ti. Tris die­nas triūsiau, kol išva­liau pa­tal­pas. Van­duo vis ne­si­liau­ja sunk­tis - kiek išsiur­biu, tiek pribėga”, - teigė jis.