Irma Dubovičienė, „Valstiečių laikraštis“

Šalčiausia per tūkstantį metų?

Gandai sparčiai plinta, žmonės noriau patiki blogio pranašystėmis, jas savaip papildo. „Tikiu, kad ateinanti žiema gali būti pati šalčiausia, tą gali lemti ugnikalnio Islandijoje išsiveržimas“, – svarstė pažįstamas sodininkas.

Rudeninę nuotaiką sodininkams ir verslą prekeiviams sugadino kaimyninės Lenkijos meteorologai, kurie paskelbė, kad 2010–2011metų žiema bus šalčiausia per tūkstantį metų. Tokią jų išvadą lėmė kolegų Didžiojoje Britanijoje užfiksuoti ir prieš penketą metų paskelbti duomenys apie Golfo srovės pokyčius: šiltoji Atlanto srovė silpnėjanti ir vėstanti, vis mažiau sauganti Europą nuo arktinių šalčių (tiesa, NASA skelbia priešingai, esą Golfo srovė per pastaruosius 18 metų šyla).
Atrodo, kad lenkai su šiuo grėsmingu pareiškimu išsišoko.

Žiema būsianti įprasta?

Rusijos Federacijos hidrometeorologijos centras paskelbė, kad ekstremalių šalčių iš anksto numatyti šiandien yra neįmanoma ir dabar be reikalo gąsdinti žmonių nereikėtų.
Jungtinių Amerikos Valstijų meteorologas Džo Bastardis savo tinklaraštyje irgi mėgina nuspėti artėjančią žiemą, taip pat ir mūsų platumose. Pirminėmis jo prognozėmis, į Rytų Europą atslenkanti žiema bus šalta kaip pernykštė (Lietuvoje vyravo vidutinė 10 laipsnių šalčio temperatūra). Tačiau vėliau išvada pasikeitė: žiema Baltijos šalyse turėtų būti įprasta. Latvijoje bei Estijoje bus kiek šiltėliau ir sniego mažiau, o Lietuvoje žiema bus neišsiskirianti nei temperatūrų pokyčiais, nei kritulių kiekiu!

Panašios ir Europos prognozių centro prognozės.

Gali būti visaip

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba sezoninių prognozių neteikia, tačiau pripažįsta, kad orai gali būti permainingi – tikėtina, jog šaltį keis pūgos, atodrėkiai.

Pastabūs žmonės jau spalį gūžčiojo pečiais, stebėdamiesi keistoku medžių pasirengimu žiemos poilsiui – auksinio rudens tarsi nebuvo, beržai ilgai nemetė lapų ir negelto, o prikasti sodinukai neskubėjo šaknydintis. Fenologiniai ženklai susipainiojo, neleidžia numatyti dėsningų gamtos įvykių.

Po gana šalto spalio išaušo neįprastai šiltas ir netgi saulėtas lapkritis. Pievose vienur kitur pražydo pavieniai kiaulpienių žiedeliai. Tačiau 10–12 laipsnių šilumos lapkritį – ne rekordas. 1968-aisiais lapkričio 1-ąją Kybartuose tvyrojo išties vasariška 18,5 laipsnio šiluma. Šiam lapkričiui Lietuvos meteorologai numato dviem laipsniais šiltesnius už normą orus.

Artėjame prie žiemos vartų, o kas laukia už jų, sužinosime jau netrukus.

Dideli šalčiai – ne naujiena

Dr. Antanas Ryliškis gerai prisimena 1956-ųjų žiemą, kai Lietuvoje buvo užfiksuotas absoliutus šalčio rekordas – vasario pirmąją Utenoje termometro gyvsidabrio stulpelis nukrito iki 42,9 laipsnio! Po tos speiguotos žiemos teko iškirsti daugumą sodų, pražuvo ištisos vaismedžių, vaiskrūmių veislių kolekcijos.

Įdomus pastebėjimas iš anos tolimos žiemos. Nors Rytų Lietuvoje šaltis kaip visada spaudė stipriau, sodai labiau pašalo pakaunėje – Vytėnuose. Kas tai lėmė, iki galo taip ir nepavyko išsiaiškinti.

Paskui dar buvo 1978-ųjų snieginga ir vėjuota žiema, kai pašalo daug net agrastų veislių. Šakutės nukentėjo sulig sniego linija. Vėliau tokių žiemų, kad pašaltų šie šalčiui gana atsparūs vaiskrūmiai, nebuvo.

„Dabar, kai pasitaikys šalta žiema, visos iš Vakarų Europos privežtos veislės išpleškės“, – liūdnai prognozuoja dr. A.Ryliškis apgailestaudamas, kad šalies soduose atsparias vietines veisles išstumia įvežtinės. Po panašių sukrėtimų visada šokteli susidomėjimas vietinėmis veislėmis, tačiau trumpam. Vilioja kaimyno sodas – atrodo, kad jame obuoliai ir didesni, ir skanesni.

Šalčiausia – prie sniego

Nuo vaikystės sodus sodinantis, daugelį juodųjų serbentų ir agrastų veislių išvedęs dr. A.Ryliškis sodininkams mėgėjams linki nepaisyti gandų. Augalus galima sodinti net ir prieš šalčiausią žiemą, tik nereikia jų palikti likimo valiai.

• Šį rudenį pasodintų ir jaunų medelių, krūmų šaknis galima apsaugoti, žemės paviršių apklojus lapų sluoksniu, išgenėtomis šakomis, kitokia medžiaga.

• Jeigu sodinimas atidėtas pavasariui, sodinukai tik prikasti įstrižai, viršūnėmis į šiaurę, reikia atminti, kad pati žemiausia temperatūra – virš sniego. Laukiant gilios žiemos, tokius kamienėlius geriau palenkti, kad atsidurtų po sniegu.

• Norint kamienus apsaugoti nuo šalčio, verta prisiminti senolių taikytus būdus – aprišti eglišakėmis, šiaudais ir pan.