Šiaulių kraštas, Paulius Martinaitis

Namą statė patys

Angelė ir Vytautas soduose gyvena jau penkeris metus. „Niekada negyvenome mieste, prieš atsikeliant į sodus gyvenome beveik 300 kvadratinių metrų name, netoli nuo šios vietos“, — pasakoja šeimininkai. Pasak jų, gyvendami name turėjo labai daug nenaudojamo gyvenamojo ploto, be to buvo didžiulės išlaidos šildymui. “Statėme namą manydami, kad gyvenamosios vietos reikės bent vienam iš vaikų, tačiau niekas iš vaikų nepanoro gyventi kartu, o jei įsikurdavo tai tik trumpam, kol susirasdavo savo vietą“, — apie savo gyvenimą name pasakojo šeimininkai. Pasak Vytauto, namą šildydavo kietu kuru, malkomis, durpių briketais, anglimis, pjuvenomis. Kiekvienais metais reikėdavę pirkti apie dvidešimt kubinių metrų malkų ir apie 50 — 70 kubinių metrų pjuvenų. “Esu pensininkas, todėl dirbdavau namuose “pečkuriu“ ir nors žiemą katilas kūrendavosi be perstojo, namuose vis vien būdavo šalta“, — praėjusius metus prisiminė šeimininkas.

Nutarę persikelti gyventi į sodo bendriją, šeimininkai pirko tuščią šešių arų žemės sklypą, kuris nuo miesto nutolęs mažiau negu 10 kilometrų. „Neradome pagal mūsų poreikius tinkančio namo, todėl susiradome šį sklypą prie vandens telkinio ir nuošaliau nuo kitų sodo namų. Esu statybininkas, todėl namą nutarėme statytis patys“, — sako Vytautas. Anot pašnekovo, namą jie turėjo galimybę statyti iš medienos, toks pastatas esą žymiai šiltesnis. Išlaidos kurui, persikėlus į naująjį 70 kvadratinių metrų namą, sumažėjo daugiau nei per pusę. “Pasistatėme ekonomišką šildymo katilą, dėl mažesnės namo kvadratūros ir geros izoliacijos net per šalčius name palaikyti 20 laipsnių šilumą pasidarė visiškai paprasta“, — pasakojo Vytautas.

Keičiasi kontingentas

Pasak kito pašnekovo Zigmo, kurį aptikome besidarbuojantį garaže, soduose keičiasi gyventojų sudėtis. „Namą čia pasistatėme vieni iš pirmųjų, kai pradėjome kurtis, aplinkiniuose sklypuose buvo vien daržininkų nameliai įrankiams pasidėti. Dabar labai daug šių namelių iš senosios kartos nupirko kiti žmonės. Nugriauna esamus statinius arba statosi priestatus“, — sako Zigmas, rodydamas į kaimynystėje šią vasarą išlietus pamatus. Anot pašnekovo, už 40 — 60 tūkstančių litų jokio būsto nenupirksi, o per laiką, pagal turimas lėšas tvarkantis protingai, gali įgyvendinti savo svajonę — turėti būstą užmiestyje.

Aldona priklauso „daržininkams“, ji sode gyvena tik vasarą, atvažiuoja pasisodinti daržovių — ne dėl didelės naudos, o dėl pramogos. “Nebe jaunystė, reikia judėti“, — sako Aldona. Moterį irgi džiugina aplinkui kylantys nauji namai. “Gražu žiūrėti, kaip jaunimas tvarkosi, soduose tapo saugiau, daugiau žmonių“, — džiaugėsi Aldona.

Kelias į namus per duobes ir tamsoje

Aleksandra, anksčiau gyvenusi mieste bute, jau septynerius metus gyvena soduose. „Namukas nedidelis, 40 kvadratinių metrų ploto, pasikurenu kaimišką krosnį, visada šilta ir jauku“, — džiaugėsi moteris. Pasak Aleksandros, didžiausios problemos prasideda vėlyvą rudenį, kai pradeda gausiai lyti, pasidaro tamsu ir tenka klampoti duobėtu ir šlapiu keliu iki autobuso stotelės. “Gyvenantys sodo bendrijose žmonės dažnai turi ne po vieną automobilį, čia važiuoja ir sunkioji technika, vežanti statybines medžiagas. Patys matote, koks kelias — vienos duobės“, — sako Aleksandra. Anot pašnekovės, neramu ir dėl sodų gyventojų, kurie čia atvažiuoja tik vasarą, kai prasideda vakarėliai lauke. “Atrodo atvykėliams sodai yra vieta, kur galima elgtis bet kaip, iki paryčių leisti muziką, šaudyti petardas. Kartą iššauta petarda buvo padegusi kaimynystėje esantį namą“, — pasakojo Aleksandra.

Anot moters, prasidėjus sunkmečiui ir padidėjus emigracijai, dalis sodų liko visiškai tušti. „Žmonės išvažiavo ir jau keli metai niekas nesirodo, kai kas išvažiavo net langus pamiršę uždaryti. Tvarkyk savo sklypą kiek nori, kaimynystėje vešiančios dilgėlės, lapai ir pūvantys vaisiai teršia ne tik teritoriją, kurioje auga, bet ir greta esančius sklypus“, — sako moteris. Anot jos, nori nenori tampi svetimo turto sargu. “Baisu, kad kas nors, įsibrovęs į negyvenamą būstą, jo nepadegtų, atstumai tarp namų maži, daug medinių pastatų, daugelis gali nukentėti“, — sako moteris.

Į svečius su sniego kastuvu

Irena gyvena sodo bendrijoje naujai pastatytame name tik metus . „Visą gyvenimą norėjau gyventi savame name, toliau nuo miesto šurmulio. Savo svajonę įgyvendinau išėjusi į pensiją“, — sako moteris. Anot jos, gyvenimas sodų bendrijoje turi daug privalumų, tačiau yra ir problemų. Pati automobilio nevairuoja, o iki artimiausios autobusų stotelės — beveik keturi kilometrai, ir autobusas važiuoja retai. Kita problema būna žiemą — sodininkų bendrijose kelių niekas nevalo, gyventojai, kiek pajėgdami, valosi patys. “Atvykstantiems žiemą svečiams patariu pasiimti kastuvą sniegui kasti“, — juokiasi Irena. Anot pašnekovės, sodo bendrijoje kaimynai labai geri, draugiški, tik kol kas žmonių nedaug, sodų bendrija nuošalioje vietoje.

Sodo sklypų poreikis nemažėja

Sodų bendrijose apie parduodamus slypus byloja sklypuose susmeigtos lentelės su savininko telefonu ir skelbimai informacinėse lentose. Anot prekeivių nekilnojamuoju turtu, norinčių apsigyventi soduose netrūksta, tačiau toli gražu ne kiekvienas sodo namas yra vertas dėmesio. „Viskas priklauso nuo vietos, labiausiai pageidaujami yra nutolę nuo miesto ribos ne toliau nei 20 kilometrų“, — sako prekeivis nekilnojamuoju turtu Antanas. Pasak jo, rinkdamiesi, kur gyventi, žmonės įvertina, kokį atstumą reikės važinėti nuo sodo iki darbo vietos mieste.

Pasak prekeivio, mažai ką sudomins 30 kvadratinių metrų sodo namelis, esantis toliau nei 20 kilometrų už miesto. „Tokiame name gyventi su šeima vietos per mažai, o griauti ir statyti iš naujo vėl papildomos išlaidos“, — sako pardavėjas.

www.skrastas.lt