Kuk­lu­mas ar kon­ku­ren­ci­jos baimė?
Pirmą kartą per visą dešimt­metį šie­met apžiūro­je da­ly­vau­ja ir se­niau­sia ben­dri­ja “Drau­gystė”. Nors buvęs “ko­lek­ty­vi­nis so­das”, su­sikūręs dau­giau nei prieš ke­tu­ris dešim­t­mečius, pa­va­din­tas itin gražiu var­du, jo va­do­vai kažkodėl ilgą laiką ig­no­ra­vo kon­kursą, ma­tyt, ma­ny­da­mi, kad se­ni so­di­nin­kai ne­pajėgūs kon­ku­ruo­ti su naujųjų sodų, nu­to­lu­siais pa­lei Nerį, en­tu­zias­tais. At­ro­do, be rei­ka­lo. Pa­si­varžyti na­me­lių išvaiz­dos, ap­lin­kos tvar­ky­mo ar ko­kių nors prak­ti­nių funk­cijų sri­ty­se vi­si norėtų, o skleis­ti gerąją pa­tirtį, vi­sus pa­stebėti, net, jei rei­kia, pa­bar­ti, tai juk pačių apžiūros ini­cia­to­rių, “Sodų” su­si­vie­ni­ji­mo prie­dermė.
Neišdil­domą įspūdį pa­lie­ka Bro­niaus ir Stasės Štro­maičių skly­pas, ku­ria­me, anot ko­mi­si­jos narės Eu­ge­ni­jos Moc­kai­tienės, kaip pa­gal li­niuotę ly­giuo­ja­si bul­vių, braškių dai­gai. Šei­mi­ninkė džiau­gia­si, kad ska­nios ‘Lau­ros’ veislės bulvės neįsi­leidžia nė vie­nos piktžolės, už­ten­­ka tik ap­kaup­ti. Po braškėmis klo­ja­ma žalia žolė ne­tru­kus sudžiūsta, ne­leis­da­ma uo­goms nu­svir­ti ant žemės, kur jos taptų leng­vai pri­ei­na­mu gro­biu varlėms ir pur­vui.
Tolėliau su išmo­ne tujų tvo­re­le ap­tver­tas An­ta­no ir Liu­dos Juo­deškų kie­mas, ku­ria­me veši eg­zo­ti­niai au­ga­lai, žemaūgiai vais­medžiai.
Visdėlto vi­sus len­kia “Drau­gystės” ben­dri­jos Pa­ne­rio sky­riaus gy­ven­to­jų  Reginos ir Kas­tyčio Monst­vi­lų kie­mas. Čia nėra nei bul­vių, nei morkų, vis­kas tar­nau­ja at­gai­vai, po­il­siui, jėgoms su­sigrąžin­ti. Ne vel­tui su­si­vie­niji­mo “So­dai” pir­mi­nin­kas Taut­vi­lis Pečiūra nu­sprendė šio so­do šei­mi­nin­kams ir įteik­ti padėkos raštą - pirmąjį tokį ben­dri­jos is­to­ri­jo­je.

”Bėgs pe­lytė til­tu, smėle­liu išpil­tu”
Yra kur “pa­ga­ny­ti akis” ir kai­my­ninėje “Pušaitėje”. Nešykšti meilės sa­vo kie­mui “Ache­mos” ve­te­ranė Van­da Pe­red­nienė, ku­ri jį lip­do, ko­mi­si­jos na­rio Ka­zi­mie­ro Mažei­kos žodžiais, kaip kregždė lizdą. An­tai stūkso iš smul­kių ak­me­nukų, su­vežiotų iš ap­lin­ki­nių pa­lau­kių, ori­gi­na­lus židi­nys, už ke­lių žings­nių - to­kio pat sti­liaus keps­ninė, ba­seinėlis, šuli­nys, til­te­lis, skir­tas, at­ro­do, bėgio­ti tik pe­lytėms, pa­ga­liau svečiams rūka­liams siūlo­ma pe­le­ninė - išgremžtas kel­mas.
Mo­te­ris pri­si­pažįsta, kad kai ku­riuos sta­ti­nius, ku­riais ka­dai­se lai­pio­da­vo anūkai, jau išver­tu­si, tačiau idėjų “ba­do” dar ne­jaučian­ti...
Gražiai, išra­din­gai tvar­ko­si jos kai­my­nai Pet­ras ir Ja­ni­na Liu­mai, Ka­zi­mie­ra Gri­nienė, Ga­li­na Ger­cog, Vac­lo­vas ir Da­nutė Ju­re­vičiai, įsi­rengę ne­pa­prastą pavėsinę, ki­ti.

Stip­rybę sim­bo­li­zuo­ja laz­dy­nas
O štai ant kal­ne­lio įsikūrę Pet­ras ir Re­gi­na Ma­la­kaus­kai, taip pat “Ache­mos” ve­te­ra­nai, kiek­vie­no­je žemės pėdo­je jaučia stip­rybę ir har­mo­niją. Šei­mi­nin­kui, ma­tyt, itin pra­verčia šalt­kal­vio pro­fe­si­ja, jis net šim­ta­metę kriaušę, sky­lančią pu­siau, su­gebėjo guo­to vi­du­ry­je gran­dinėmis su­tvir­tin­ti. Da­bar šį, ko ge­ro, vi­sa­me ra­jo­ne ly­gių sau ne­tu­rintį medį links­mi­na gal dešim­ties ar dau­giau in­kilėlių varnėnai, sau­go nuo piktų dva­sių šalia žydin­tis šer­mukšnis, aro­ni­ja, rožiniais žie­dais ap­si­py­lu­si ci­do­ni­ja. Čia pat ke­ro­ja laz­dy­no krūmas, su­pin­tas iš dviejų lazdų - rau­don­la­pio ir pa­pras­to­jo. “Gal tai tvir­tos šei­mos sim­bo­lis?” - pa­gal­vo­ji, bet klaus­ti ne­si­ryžti, nes tai greičiau­siai pa­slap­tis.
Šei­mi­ninkų būstas ori­gi­na­lu­mu iš kitų neišsis­ki­ria, nėra nei ko­kių nors sto­go žir­ge­lių, nei išrašytų lan­gi­nių, tačiau ga­li­ma pa­gir­ti už drąsą,- tai nūnai ma­din­gas “va­gonėlis” ant ratų, ku­ria­me tel­pa vi­sa šei­ma. Tačiau pir­ma­sis sta­ti­nys, ku­ria­me vos išsi­ten­ka lo­va ir sta­las, ne­nu­griau­tas, šian­dien jis - sa­vo­tiška so­dy­bos da­lis, anūkų bu­veinė.
Sodų ben­drijų apžiūra, vyks­tan­ti da­li­mis, nu­sitęs iki va­sa­ros vi­du­rio.

Marius GLINSKAS
www.jonava.org